Psichologiniai straipsniai:
Poros santykių raida
Apie santykius poroje kiekvienas gali papasakoti tiek iš savo, tiek iš kitų patirties. Dažnai manoma, kad kiti santykiai bus „kitokie“. „Galbūt aš pats elgsiuosi kitaip“, „galbūt mano pasirinktas partneris labiau norės kurti ilgalaikius santykius“, „galbūt būsime labiau tinkantys vienas kitam“ – tokios ir panašios mintys sukasi galvoje, kai vyksta partnerio paieškos ar kankina vienatvės jausmas. Atradus partnerį ir pradėjus megzti santykius jie atrodo daug žadantys, tačiau anksčiau ar vėliau juose atsiranda sunkumų, nesusišnekėjimų, pykčių. Kai kurios poros tuo labai nusivilia ir pasuka skirtingais keliais. Tad, kiekvienam yra naudinga susipažinti su poros santykių raida ir kuriamuose santykiuose bandyti atpažinti krizes bei laiku kreiptis pagalbos arba ieškoti įveikos būdų patiems. Poros santykiuose dažniausiai skiriami 5 etapai:
Atrodo čia galėtų viskas ir baigtis, tačiau poros santykiai nėra linijinis procesas, o greičiau cikliškas ir dinamiškas. Praėjusi visus etapus pora dažnai grįžta į antrąjį ar net pirmąjį etapą. Aišku, pirmasis etapas nebūna toks stiprus ir ryškus kaip pirmą kartą, o antrasis neretai būna intensyvesnis. Tuomet vėl iškyla antrojo etapo grėsmė, t. y. jis nebus išspręstas iki galo ir santykiai bus lydimi jo atgarsių. Taigi, norint išsaugoti poros santykius svarbu laiku atpažinti jų sunkumus ir bandyti kartu juos įveikti arba kreiptis pagalbos. Porų ir santykių psichologė Monika Meilutė Ribokė |
3 požymiai, kurie rodo, jog pora artėja prie santykių krizės
Poros santykių krizė – tai vienas sunkiausių poros gyvenimo laikotarpių, kuris dažniausiai turi tik dvi baigtis: santykių pertvarka arba skyrybos. Santykių pertvarka – tai sunkus darbas, kompromisų ieškojimas, vienas kito pažinimas iš naujo, įsiklausymas į vienas kitą ir naujų buvimo būdų paieškos. Dažnai bandant pertvarkyti savo santykius pasitelkiama psichologo arba psichoterapeuto pagalba, kuris padeda aiškiau susidėlioti savo poros santykių vaizdą ir pertvarkyti juos, tuo pat metu pristabdydamas tolimesnę poros santykių eroziją. Tad, labai svarbu pastebėti, jog poros santykiai jau pradėjo eiti krizės link ir atpažinti jos požymius:
- „Reikalaujantis ir atsitraukiantis“. Tai toks poros santykių tipas, kai vienas tik reikalauja arba kritikuoja kitą, o kitas tik ginasi ir atsitraukia. Iš pradžių mažos paslaugėlės ir jų atlikimas suprantami kaip santykių palaikymo ir puoselėjimo dalis. Dažniausiai jų prašo ir jas atlieka abu partneriai. Laikui bėgant vienas iš partnerių pradeda reikalauti daugiau nei kitam norėtųsi ir todėl pradedama bandyti gintis. Neretai būna ir taip, kad abu partneriai atlieka abu šiuos vaidmenis. Pavyzdžiui, vyras priekaištauja savo moteriai dėl namų tvarkos, tačiau bėga tuomet, kai ji paprašo sutvarkyti lašantį čiaupą. Aišku ir atvirkščiai, moteris priekaištauja dėl išmėtytų kojinių, tačiau bėga, kai jis užsimena apie maisto gaminimą. Tokiu būdu prasideda vienas kito kaltinimas, kuris leidžia pradėti manyti, jog visos santykių problemos atsirado tik dėl partnerio. Jeigu šis santykių tipas nepastebimas arba į jį nereaguojama pora suniokoja savo meilės ir pasitikėjimo ryšius, nes pradeda stokoti emocinio bei seksualinio intymumo. Išeiti iš šio santykių tipo nėra lengva, nes, visų pirma, reikia pradėti pastebėti save ir savo indėlį. Taip pat nelengva atrasti ir naujas bendravimo formas, kurios padėtų pranešti apie savo poreikius neįžeidžiančiu, o priimtinu, mylinčiu bei pagarbiu būdu, kuris nesukeltų pažeminimo, kaltės ar bejėgiškumo jausmų partneriui.
- Nekonstruktyviai reiškiamas pyktis. Neretai pyktis vadinama viena stipriausių emocijų, kuri gali viską sugriauti. Santykiuose jis dažnai pakiša koją ir apsunkina tarpusavio ryšį dėl to, kad jį reiškiame nekonstruktyviais būdais. Neretai barniai prasideda šaukimu, kito kaltinimu, senų klaidų priminimu, kritika ir baigiasi dar didesniu nesusišnekėjimu, liūdesiu, noru atsitraukti vienas nuo kito ar net fiziniu smurtu. Dažnai pradėjus pyktis dėl vieno dalyko, pradedama bartis dėl kitų likusių nuoskaudų ar neišsakytų priekaištavimų. Tokiu būdu tik dar labiau didinamas pyktis ir neišsiaiškinama kodėl apskritai kilo šis barnis. Pykčiui didėjant pradedama nebegirdėti ką iš tikrųjų sako partneris ir beveik bet kokią informaciją interpretuoti kaip žeidžiančią bei skaudinančią mus. Poroms, kurios kreipiasi pas psichologą ar psichoterapeutą tenka išmokti priimti vienas kito emocijas ir į jas reaguoti kitaip. Nemažai darbo reikia įdėti norint kalbėti apie savo neigiamus jausmus konstruktyviai, neįžeidžiant kito ir tuo pat metu stengiantis sukurti saugią tarpusavio erdvę jiems išsakyti.
- Seksualinių poreikių nesuderinamumas. Seksualiniai santykiai yra vienas svarbiausių poros santykių aspektų. Vyrai beveik visada nori sekso, yra lengvai sujaudinami ir jų mintys netrukdo jiems patirti orgazmą. Deja, moterų seksualinis noras yra labiau priklausomas nuo emocinės būsenos. Net pradėjus įžangines glamones kažkokia prabėgusi mintis gali visiškai išnaikinti ką tik buvusį geismą, o problemos ir rūpesčiai darbe ar kitoje aplinkoje gali būti priežastis, kodėl seksualinių santykių iš viso nebenorima. Nebesimylinti pora dažnai tolsta vienas nuo kito ne vien fiziškai, bet ir emociškai. Tiek vyrai, tiek moterys dažnai pasidaro įtaresni ir piktesni, nes pradeda galvoti, jog sekso nebuvimas gali reikšti neištikimybę arba jausmų išblėsimą. Visa tai veda į santykių krizę ir skatina dar labiau tolti vienas nuo kito. Tad, labai svarbu šnekėtis apie savo seksualinių santykių poreikį, aptarti kodėl jie galbūt vyksta per retai ir kokios gali būti to priežastys.
Porų ir santykių psichologė Monika Meilutė Ribokė
Santykių „kirminai“ – pyktis, nuoskaudos ir klaidingi įsitikinimai
"Net 65 % skyrybų nulemia neefektyvi partnerių komunikacija arba jos stygius. Norintiems likti kartu verta išmokti tinkamai pyktis, atsikratyti santykiams pražūtingų nuoskaudų ir klaidingų įsitikinimų.
Pyktis kenkia, bet ne visada
Galbūt ir keista, bet dažniausiai pykstama ant tų žmonių, kurie labiausiai rūpi, t. y. ant vaikų, sutuoktinių arba artimų draugų. Pyktis išreiškiamas įvairiai – rimtu pokalbiu, taip pat rėkimu, ginčais, įžeidinėjimu, sarkazmu, kartais ir fiziniu smurtu. Tyrimai rodo, kad apie 25 % atvejų pykčio apimti žmonės galvoja apie kerštą, apie 10 % atvejų kyla agresija ir net apie 90 % agresijos protrūkių kyla iš pykčio.
Pyktis, ypač jaučiamas dažnai, poros santykiams nieko gero nežada. Dažni konfliktai gali būti ženklas, jog artinasi santykių pabaiga. Pasak psichologinių tyrimų, jei pora nuolat nesutaria, be to, pykdamiesi partneriai jaučia panieką antrajai pusei, ją kritikuoja ir nuolat užima gynybinę poziciją, tai 93 % tikslumu prognozuoja skyrybas.
Pozityviosios psichologijos šalininkai teigia, kad visas santykių problemas gali išspręsti atlaidumas, optimizmas, gerumas ir pozityvus mąstymas. Tačiau Floridos universiteto mokslininkai pastebėjo priešingas tendencijas. Anot jų, atlaidumas santuokoje (tarkime, kai partneris finansiškai neatsakingas, nesąžiningas ar nepalaikantis) gali neigiamai veikti santykius. Atlaidumo poveikį santykiams lemia keletas svarbių faktorių. Pirmiausia – kito partnerio geranoriškumas, taip pat nepageidaujamo elgesio dažnumas. Deja, jei asmuo iš esmės nėra geraširdis, žinodamas, kad partneris atlaidus, greičiausiai ims tuo naudotis ir dažniau jį skaudins. Dėl šios priežasties kartais pyktis – puikus būdas parodyti, kad partneris peržengė ribas ir kad įžeidžiantis elgesys netoleruojamas. Tarkime, įširsti ant sutuoktinio, kuris slapta užmezgė romaną su kaimyne, yra netgi labai normalu. Pyktis šiuo atveju greičiausiai paskatins mažų mažiausiai nutraukti nesantuokinius ryšius, o galbūt spręsti neištikimybę nulėmusias rimtas santykių bėdas. Nors tuo metu konfliktas nebūna malonus abiem pusėms, tačiau ilgainiui jis gali padėti puoselėjant sveikus santykius. Tyrimai parodė, kad pykčio tarp sutuoktinių epizodai laikui bėgant apie 40 % atvejų turi teigiamos reikšmės santykiams, 36 % atvejų jie nei padeda, nei pakenkia, o 25 % atvejų neigiamai paveikia poros ryšį...
Užgniaužtas pyktis virsta nuoskaudomis
Susikaupusios nuoskaudos – viena dažniausių ilgai kartu esančių partnerių problemų. Nuoskaudos ardo pasitikėjimą ir pagarbą, artimumo jausmą, todėl labai kenkia santykiams ir galiausiai veda išsiskyrimo link. Kaip jų atsiranda? Dažniausiai tai tas pats pyktis, tik neišjaustas, neišreikštas, o užgniaužtas. Žmonės santykiuose linkę vadovautis principu – gauti lygiai tiek pat, kiek ir duoti. Tikriausiai didžiausia klaida – darant kažką dėl kitų tikėtis tokių pačių veiksmų savo atžvilgiu ir nieko nesakyti, neprašyti, neužsiminti... tik laukti. Toks laukimas stiprina vidinės tuštumos jausmą ir skatina augti nuoskaudas. Kartu auga ir nepasitikėjimas bei neapykanta aplinkai. Tarkime, moteris jaučiasi įskaudinta, kad sutuoktinis jau daugelį metų per gimtadienį nenuperka jai net gėlių, tačiau niekada jam to nesako. Ji tyliai kaupia pyktį, kuris prasiveržia nepasitenkinimu viskuo, ką vyras daro, emociniu ir seksualiniu šaltumu, kartais ir panieka visai vyriškai giminei. Vyras taip pat jaučiasi nuskriaustas – o kas norėtų gyventi su viskuo nepatenkinta ir pagiežinga moterimi? Įdomu, kad nuoskaudos dažnai tampa ir manipuliacijos, neapykantos bei psichologinės agresijos įrankiu. Jaučiantis nuoskaudų mano esąs geresnis nei partneris, jaučia tam tikrą moralinį pranašumą. Be to, kankinio vaidmuo nemažos dalies visuomenės laikomas savaime vertingas. Prisidengiant nuoskaudomis nesunku partnerį priversti jaustis kaltą.
Nuoskaudų neretai atsiranda dėl komunikacijos su partneriu keblumų, t. y. negebėjimo tinkamai bendrauti. Dažnai pikčiurna nemoka konstruktyviai išreikšti savo emocijų ir paaiškinti, kas jam negerai, o antroji pusė negeba priimti net ir konstruktyviai išreikštos kritikos. JAV apklausus 100 psichologų, konsultuojančių porų, paaiškėjo, kad net 65 % skyrybų nulemia neefektyvi poros komunikacija arba jos stygius. Nuoskaudas patariama gydyti atlaidumu, tačiau formalus ar apsimestinis atleidimas nepadeda. Visų pirma – nuoskaudų negalima slėpti. Jas reikia pripažinti sau, pačiam išsiaiškinti, kas iš tiesų skaudina, o tuomet konstruktyviai (be kaltinimų, įžeidinėjimų, grasinimų...) papasakoti partneriui, kas santykiuose netenkina. Nuoskaudų nedera ir kaupti, t. y. kiekvieną skaudulį derėtų gydyti tuojau pat, o ne laukti, kol jis supūliuos, ir prasiverš netramdomų emocijų iškrova.
Klaidingi įsitikinimai
Jau gana seniai pastebėta, kad nuostatos konstruoja realybę. Paaiškėjo, kad jei asmens įsitikinimai neteisingi, jis nesąmoningai deda pastangas, kad jie pasiteisintų... Taip pat nustatyta, kad klaidingi įsitikinimai apie santuokinį gyvenimą gali labai neigiamai paveikti santuoką. Sutuoktiniai, klaidingai vertinantys šeiminius vaidmenis, konfliktus, meilės vienas kitam raišką ir kitus santykių aspektus, išreiškia daugiau nepasitenkinimo santuoka, nesprendžia kylančių konfliktų, atsiriboja vienas nuo kito ir dažniau priekaištauja vienas kitam. Populiariausi klaidingi įsitikinimai: „Turiu sugebėti skaityti partnerio mintis“, „partneris negali pasikeisti‘, „vyrai ir moterys yra visiškai skirtingi“, „lytinis gyvenimas privalo būti tobulas“. Žmonės visai be reikalo kliaujasi ir tokiais mitais, kaip antai: vienas kitą mylintys partneriai nesipyksta; jei myli, tai mylės visokį; santykiai per atstumą stiprina porą; apie santykių problemas būtina kalbėti nuolat; reikia vengti reikšti savo nepasitenkinimą; poros turi mylėti x kartų per savaitę; atžalų gimimas stiprina santykius; jei santykiai geri, nereikia dėl jų stengtis; jei žmogų tikrai myli, aistra neišblėsta; tikra meilė trunka amžinai; pavydas rodo, kad jausmai tikri ir pan. Tyrimai rodo, kad daugiausia klaidingai įsitikinę vyresni nei 40 m. asmenys, taip pat moterys. Tačiau nuostata, kad seksualinis gyvenimas turi būti tobulas, būdingesnis vyrams.
ĮDOMU
Specialisto komentaras
Porų psichologė Monika Meilutė-Ribokė
Pyktis – viena stipriausių emocijų, kurią sunkiausia išreikšti konstruktyviai, t. y. neužrūstinant kito. Tai viena priežasčių, kodėl ši emocija vertinama taip klaidingai: „Pykčio negalima rodyti“, „pykti yra negražu“, „esu blogas žmogus, jeigu pykstu“ ir pan. Vadovaudamiesi šiais įsitikinimais žmonės dažnai sukuria nuoskaudomis grįstus santykius, kurie veda į dar didesnį nusivylimą tiek pačiais santykiais, tiek savimi, tiek partneriu. Tuomet tampa imlesni pykčiui ir į kiekvieną nepatinkančią, erzinančią ar nemalonią smulkmeną reaguoja vis stipriau ir stipriau. Tokia reakcija ne tik skatina stipresnius barnius, bet ir trukdo išsiaiškinti jų priežastį iki galo. Santykiuose atsiranda daugiau paslapčių ir nutylėjimų. Tai didina psichologinį atstumą tarp partnerių bei savaime skatina dar stipresnius neigiamus jausmus kito atžvilgiu. Galiausiai viskas apsipina tokia intensyvaus pykčio ir neapykantos skraiste, kad sunku rasti tiek jos pradžią, tiek pabaigą. Neretai bandydamos ieškoti priežasčių poros įklimpsta į dar stipresnių emocijų liūną, kuris verčia prisiminti senas klaidas, nutylėtus žodžius, o tai dar labiau skatina pyktį. Tęsiant ginčą girdima arba perskaitoma tarp eilučių tik tai, ko tikimasi (pvz., kaltinimų, įžeidimų) ir negirdima to, ką iš tikrųjų sako partneris. Tad tokiu atveju kiekvienas nesutarimas tik papildo nuoskaudų sąrašą ir neleidžia išbraukti nė vienos ankstesnės. Kiekvieną žmogų galima apibūdinti kaip indą, kuriame telpa tik tam tikras kiekis nusivylimų, nuoskaudų, pykčio ir kitų neigiamų emocijų. Tad vienam iš partnerių ar abiem prisipildžius poros santykius ištinka krizė, o ji sprendžiama labai įvairiai. Dažniausiai – ilgais „nekalbadieniais“, neištikimybe ar skyrybomis. Tai vieni paprasčiausių ir greičiausių sprendimų, nes visi jie liudija apie bėgimą iš situacijos, kurioje per sunku išbūti. Nors toks pabėgimas ir leidžia atsipūsti nuo verdančių emocijų, tačiau dažniausiai tik gilina problemiškus santykius ir stiprina jau įaudrintas emocijas. Poros, turinčios stiprią vidinę motyvaciją likti kartu ir nekentėti, dažnai ryžtasi kreiptis į psichologą. Specialistas gali padėti atrasti problemos priežastis, išmokyti konstruktyviai išsakyti abipuses neigiamas emocijas, išgirsti vienas kitą ir atrasti naujus buvimo kartu būdus.
Justina Petraškevičienė
Pyktis kenkia, bet ne visada
Galbūt ir keista, bet dažniausiai pykstama ant tų žmonių, kurie labiausiai rūpi, t. y. ant vaikų, sutuoktinių arba artimų draugų. Pyktis išreiškiamas įvairiai – rimtu pokalbiu, taip pat rėkimu, ginčais, įžeidinėjimu, sarkazmu, kartais ir fiziniu smurtu. Tyrimai rodo, kad apie 25 % atvejų pykčio apimti žmonės galvoja apie kerštą, apie 10 % atvejų kyla agresija ir net apie 90 % agresijos protrūkių kyla iš pykčio.
Pyktis, ypač jaučiamas dažnai, poros santykiams nieko gero nežada. Dažni konfliktai gali būti ženklas, jog artinasi santykių pabaiga. Pasak psichologinių tyrimų, jei pora nuolat nesutaria, be to, pykdamiesi partneriai jaučia panieką antrajai pusei, ją kritikuoja ir nuolat užima gynybinę poziciją, tai 93 % tikslumu prognozuoja skyrybas.
Pozityviosios psichologijos šalininkai teigia, kad visas santykių problemas gali išspręsti atlaidumas, optimizmas, gerumas ir pozityvus mąstymas. Tačiau Floridos universiteto mokslininkai pastebėjo priešingas tendencijas. Anot jų, atlaidumas santuokoje (tarkime, kai partneris finansiškai neatsakingas, nesąžiningas ar nepalaikantis) gali neigiamai veikti santykius. Atlaidumo poveikį santykiams lemia keletas svarbių faktorių. Pirmiausia – kito partnerio geranoriškumas, taip pat nepageidaujamo elgesio dažnumas. Deja, jei asmuo iš esmės nėra geraširdis, žinodamas, kad partneris atlaidus, greičiausiai ims tuo naudotis ir dažniau jį skaudins. Dėl šios priežasties kartais pyktis – puikus būdas parodyti, kad partneris peržengė ribas ir kad įžeidžiantis elgesys netoleruojamas. Tarkime, įširsti ant sutuoktinio, kuris slapta užmezgė romaną su kaimyne, yra netgi labai normalu. Pyktis šiuo atveju greičiausiai paskatins mažų mažiausiai nutraukti nesantuokinius ryšius, o galbūt spręsti neištikimybę nulėmusias rimtas santykių bėdas. Nors tuo metu konfliktas nebūna malonus abiem pusėms, tačiau ilgainiui jis gali padėti puoselėjant sveikus santykius. Tyrimai parodė, kad pykčio tarp sutuoktinių epizodai laikui bėgant apie 40 % atvejų turi teigiamos reikšmės santykiams, 36 % atvejų jie nei padeda, nei pakenkia, o 25 % atvejų neigiamai paveikia poros ryšį...
Užgniaužtas pyktis virsta nuoskaudomis
Susikaupusios nuoskaudos – viena dažniausių ilgai kartu esančių partnerių problemų. Nuoskaudos ardo pasitikėjimą ir pagarbą, artimumo jausmą, todėl labai kenkia santykiams ir galiausiai veda išsiskyrimo link. Kaip jų atsiranda? Dažniausiai tai tas pats pyktis, tik neišjaustas, neišreikštas, o užgniaužtas. Žmonės santykiuose linkę vadovautis principu – gauti lygiai tiek pat, kiek ir duoti. Tikriausiai didžiausia klaida – darant kažką dėl kitų tikėtis tokių pačių veiksmų savo atžvilgiu ir nieko nesakyti, neprašyti, neužsiminti... tik laukti. Toks laukimas stiprina vidinės tuštumos jausmą ir skatina augti nuoskaudas. Kartu auga ir nepasitikėjimas bei neapykanta aplinkai. Tarkime, moteris jaučiasi įskaudinta, kad sutuoktinis jau daugelį metų per gimtadienį nenuperka jai net gėlių, tačiau niekada jam to nesako. Ji tyliai kaupia pyktį, kuris prasiveržia nepasitenkinimu viskuo, ką vyras daro, emociniu ir seksualiniu šaltumu, kartais ir panieka visai vyriškai giminei. Vyras taip pat jaučiasi nuskriaustas – o kas norėtų gyventi su viskuo nepatenkinta ir pagiežinga moterimi? Įdomu, kad nuoskaudos dažnai tampa ir manipuliacijos, neapykantos bei psichologinės agresijos įrankiu. Jaučiantis nuoskaudų mano esąs geresnis nei partneris, jaučia tam tikrą moralinį pranašumą. Be to, kankinio vaidmuo nemažos dalies visuomenės laikomas savaime vertingas. Prisidengiant nuoskaudomis nesunku partnerį priversti jaustis kaltą.
Nuoskaudų neretai atsiranda dėl komunikacijos su partneriu keblumų, t. y. negebėjimo tinkamai bendrauti. Dažnai pikčiurna nemoka konstruktyviai išreikšti savo emocijų ir paaiškinti, kas jam negerai, o antroji pusė negeba priimti net ir konstruktyviai išreikštos kritikos. JAV apklausus 100 psichologų, konsultuojančių porų, paaiškėjo, kad net 65 % skyrybų nulemia neefektyvi poros komunikacija arba jos stygius. Nuoskaudas patariama gydyti atlaidumu, tačiau formalus ar apsimestinis atleidimas nepadeda. Visų pirma – nuoskaudų negalima slėpti. Jas reikia pripažinti sau, pačiam išsiaiškinti, kas iš tiesų skaudina, o tuomet konstruktyviai (be kaltinimų, įžeidinėjimų, grasinimų...) papasakoti partneriui, kas santykiuose netenkina. Nuoskaudų nedera ir kaupti, t. y. kiekvieną skaudulį derėtų gydyti tuojau pat, o ne laukti, kol jis supūliuos, ir prasiverš netramdomų emocijų iškrova.
Klaidingi įsitikinimai
Jau gana seniai pastebėta, kad nuostatos konstruoja realybę. Paaiškėjo, kad jei asmens įsitikinimai neteisingi, jis nesąmoningai deda pastangas, kad jie pasiteisintų... Taip pat nustatyta, kad klaidingi įsitikinimai apie santuokinį gyvenimą gali labai neigiamai paveikti santuoką. Sutuoktiniai, klaidingai vertinantys šeiminius vaidmenis, konfliktus, meilės vienas kitam raišką ir kitus santykių aspektus, išreiškia daugiau nepasitenkinimo santuoka, nesprendžia kylančių konfliktų, atsiriboja vienas nuo kito ir dažniau priekaištauja vienas kitam. Populiariausi klaidingi įsitikinimai: „Turiu sugebėti skaityti partnerio mintis“, „partneris negali pasikeisti‘, „vyrai ir moterys yra visiškai skirtingi“, „lytinis gyvenimas privalo būti tobulas“. Žmonės visai be reikalo kliaujasi ir tokiais mitais, kaip antai: vienas kitą mylintys partneriai nesipyksta; jei myli, tai mylės visokį; santykiai per atstumą stiprina porą; apie santykių problemas būtina kalbėti nuolat; reikia vengti reikšti savo nepasitenkinimą; poros turi mylėti x kartų per savaitę; atžalų gimimas stiprina santykius; jei santykiai geri, nereikia dėl jų stengtis; jei žmogų tikrai myli, aistra neišblėsta; tikra meilė trunka amžinai; pavydas rodo, kad jausmai tikri ir pan. Tyrimai rodo, kad daugiausia klaidingai įsitikinę vyresni nei 40 m. asmenys, taip pat moterys. Tačiau nuostata, kad seksualinis gyvenimas turi būti tobulas, būdingesnis vyrams.
ĮDOMU
- Ilgai trunkantis pyktis gali didinti hipertenzijos, insulto, širdies ir žarnyno ligų, skrandžio opos atsivėrimo tikimybę. Pyktis taip pat lėtina žaizdų gijimą, didėja tam tikrų rūšių vėžio riziką.
- Tyrimai su beveik 13 000 asmenų atskleidė, kad turintiems normalų kraujospūdį, tačiau linkusiems pykti širdies ligų rizika padidėja 2–3 kartus.
- Užgniaužtas pyktis neretai išreiškiamas persivalgant. Dažnai užgniaužiamos emocijos gali paankstinti valgymo sutrikimus, tarkime, bulimiją.
- Pyktis skatina II tipo cukrinio diabeto vystymąsi. Nustatyta, kad 48–67 m. asmenys, dažnai ir intensyviai išreiškiantys pyktį, 34 % labiau rizikuoja susirgti II tipo cukriniu diabetu per artimiausius 6 metus.
- Pikti asmenys dažniau rūko, daugiau valgo, patiria daugiau nelaimingų atsitikimų vairuodami. Tai reikšmingi veiksniai, lemiantys sveikatą ir gyvenimo trukmę.
- 2016 m. atlikti tyrimai parodė, kad meditacija veiksmingai švelnina neigiamus pykčio padarinius. Netgi pirmą kartą 20 min. meditavę asmenys akivaizdžiai pasijuto geriau, mat sulėtėjo širdies ritmas, normalizavosi kraujospūdis ir kvėpavimo dažnumas.
- Asmenims, kurie nuolat medituoja, pyktis nesukelia stiprių organizmo reakcijų.
Specialisto komentaras
Porų psichologė Monika Meilutė-Ribokė
Pyktis – viena stipriausių emocijų, kurią sunkiausia išreikšti konstruktyviai, t. y. neužrūstinant kito. Tai viena priežasčių, kodėl ši emocija vertinama taip klaidingai: „Pykčio negalima rodyti“, „pykti yra negražu“, „esu blogas žmogus, jeigu pykstu“ ir pan. Vadovaudamiesi šiais įsitikinimais žmonės dažnai sukuria nuoskaudomis grįstus santykius, kurie veda į dar didesnį nusivylimą tiek pačiais santykiais, tiek savimi, tiek partneriu. Tuomet tampa imlesni pykčiui ir į kiekvieną nepatinkančią, erzinančią ar nemalonią smulkmeną reaguoja vis stipriau ir stipriau. Tokia reakcija ne tik skatina stipresnius barnius, bet ir trukdo išsiaiškinti jų priežastį iki galo. Santykiuose atsiranda daugiau paslapčių ir nutylėjimų. Tai didina psichologinį atstumą tarp partnerių bei savaime skatina dar stipresnius neigiamus jausmus kito atžvilgiu. Galiausiai viskas apsipina tokia intensyvaus pykčio ir neapykantos skraiste, kad sunku rasti tiek jos pradžią, tiek pabaigą. Neretai bandydamos ieškoti priežasčių poros įklimpsta į dar stipresnių emocijų liūną, kuris verčia prisiminti senas klaidas, nutylėtus žodžius, o tai dar labiau skatina pyktį. Tęsiant ginčą girdima arba perskaitoma tarp eilučių tik tai, ko tikimasi (pvz., kaltinimų, įžeidimų) ir negirdima to, ką iš tikrųjų sako partneris. Tad tokiu atveju kiekvienas nesutarimas tik papildo nuoskaudų sąrašą ir neleidžia išbraukti nė vienos ankstesnės. Kiekvieną žmogų galima apibūdinti kaip indą, kuriame telpa tik tam tikras kiekis nusivylimų, nuoskaudų, pykčio ir kitų neigiamų emocijų. Tad vienam iš partnerių ar abiem prisipildžius poros santykius ištinka krizė, o ji sprendžiama labai įvairiai. Dažniausiai – ilgais „nekalbadieniais“, neištikimybe ar skyrybomis. Tai vieni paprasčiausių ir greičiausių sprendimų, nes visi jie liudija apie bėgimą iš situacijos, kurioje per sunku išbūti. Nors toks pabėgimas ir leidžia atsipūsti nuo verdančių emocijų, tačiau dažniausiai tik gilina problemiškus santykius ir stiprina jau įaudrintas emocijas. Poros, turinčios stiprią vidinę motyvaciją likti kartu ir nekentėti, dažnai ryžtasi kreiptis į psichologą. Specialistas gali padėti atrasti problemos priežastis, išmokyti konstruktyviai išsakyti abipuses neigiamas emocijas, išgirsti vienas kitą ir atrasti naujus buvimo kartu būdus.
Justina Petraškevičienė
Publikuota žurnale "Prie kavos" 2017 m
Paieškos žodžiai: psichologiniai straipsniai, psichologas pataria, porų psichologas, santykių psichologas